Kodėl senoviniai kilimai labai ilgai išlaiko dažus?

Labai dažnai jaunoji karta iš vyresnio amžiaus žmonių išgirsta, kad anksčiau gaminiai buvo kokybiškesni, įranga patikimesnė, pienas skanesnis, lyginant su šiuolaikiniais analogais. Iš dalies tai tiesa: šiandien mums toli gražu ne tai, ką kadaise gavo mūsų mamos, tėčiai, seneliai.

Tiesa, kai kuriais atvejais būtų galima ginčytis su tokiais teiginiais, nes jie yra filistino pobūdžio. Kad ir ką sakytume, visų patikrinimų ir bandymų požiūriu tie patys ledai ar grietinė atitinka visus standartus ir sanitarinius reikalavimus. Tačiau yra dalykų, kurie dar kartą patvirtina faktą, kad senovėje kai kurie buities ir buities daiktai buvo tikrai geresni. Paimkime, pavyzdžiui, senovinį Altajaus kilimą, kuris buvo rastas 40-ųjų pabaigoje ir stebėtinai išlaikė savo spalvą. Tačiau tuo metu, archeologų teigimu, jam buvo apie 2500 metų.

Koks nuostabus radinys

Įšalusiame piliakalnyje buvo aptiktas nuostabus kilimas. O įdomiausia yra kape. Tačiau tai turėjo įtakos jo saugumui. Dėl žemos temperatūros krūva buvo apsaugota nuo vabzdžių, galinčių smarkiai pažeisti medžiagą, o uždara erdvė neleido deginantiems saulės spinduliams išdeginti gaminio spalvą.

Ekspertai nustatė kilimo „amžių“ – jis buvo pagamintas maždaug XI amžiuje prieš Kristų. Archeologai taip pat abejoja, kad jis buvo naudojamas buityje.Greičiausiai tai buvo žavi prabangos prekė, nes tokius turtus galėjo sau leisti tik gentinės aukštuomenės atstovai.

Visos šios aplinkybės nekeičia fakto, kad kilimas stebėtinai išlaikė savo spalvą – dažai pasirodė itin atsparūs. Toks jausmas, lyg šių 2500 metų nebūtų buvę – sodrios spalvos, piešinių tikslumas, nuostabus ornamentas, simetrijos grožis – visa tai išsaugota taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

Kaip tai nutiko?

Anot mokslininkų, tokie kilimai buvo gaminami itin savitu būdu. Prieš dažydami drobę, senovės žmonės vilną panirdavo į specialų raugą, kuris buvo ruošiamas iš kviečių sėlenų. Štai čia ir slypi paslaptis: grybelis Geotrichum candidum padarė medžiagą gležnesnę ir pažeidžiamą dėmėms, todėl dažai prasiskverbė į giliausius sluoksnius, į absoliučiai visus pluoštus.

Tačiau šioje istorijoje yra nedidelis niuansas: jei kilimą padaręs žmogus neturėjo stiprios imuninės sistemos, tai nuo sąlyčio su šiuo grybeliu jis galėjo ne tik susirgti, bet net mirti. Iš to išplaukia, kad tokia unikali kilimo savybė gali kainuoti kažkam gyvybę (ir gerai, jei tik vieną).